Taip jau mano gyvenime susiklostė, kad prasidėjus švenčių vajui, tenka pirmyn atgal važiuoti pro Kalėdų eglę. Nieko nepadarysi, toks darbas.
„Nei juoktis, nei verkti“
Bet ne tas žodis, kaip stebina, kad prie tų kioskų amžinai eilės ir beveik visada daugiausiai ten, kur pardavinėja tas spurgas.
Nesvarbu, lyja, sninga, saulė šviečia, pietų metas ar vakaras, ten beveik amžinai eilės. Ir visi šaldami laukia, kad galėtų nusipirkt spurgų už kosminę kainą.
Nei juoktis, nei verkti, bet vaizdelis tikrai šiek tiek ir juokingas, ir graudinantis. Su šiokiu tokiu anų laikų prieskoniu, kai visi eilėse stovėdavo.
Kartais žiūriu į tuos sustipusius laukėjus, kai oras tikrai nekoks, ir net gaila pasidaro – žmonės net nelabai laiko turi eglutę pamatyti, nes pirmiausia ieško, kur nusipirkti ką suvalgyti ir išgerti.
Nesakau, kad tokių kalėdinių miestelių idėja yra bloga ar dar kokia, priešingai, smagu, kad žmonės susirenka, bet nesuprantu, ar tų kioskelių per mažai, kur galima stebuklingųjų spurgų įsigyti, ar per daug norinčių.
Man tai kas, aš tik pro šalį važiuoju, pasigrožiu savo bendravarde, nors Vilniaus žaliaskarė šiemet ir kiek kreivoka, o tiems eilėse stovintiems linkiu stiprybės sulaukti savo spurgų. Tik nepamirškit ir į eglę pažiūrėti, ir kokią nuotraukėlę pasidaryti.
Autorius: skaitytoja Eglė
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
